Čia pristatomame virtualiame makete yra supažindinama su keliais skirtingais istorinio Kauno uostamiesčio raidos etapais – iki XIX a., XIX a. ir XX a. pirmos pusės (tarpukario laikotarpio) – kuriuos žymi trys istorinių laivų tipai: lietuviška vytinė, Rytų Prūsijos reizinė ir upinis garlaivis. Šalia šių laivų galima atpažinti Kauno uostamiesčio urbanistinius kontūrus bei ryškiausius uostamiesčio charakterį formavusius architektūrinius objektus. Atskirame lange galima peržiūrėti atskirus makete pristatomus virtualius modelius: istorinius laivus, senuosius sandėlius ir kitus statinius. Plačiau apie projektą Daugiau >>
Pereiti prie modelio
Pereiti prie atskirų modelių
1930 m. sausio 11-osios popietę Kaune įvyko neeilinis įvykis – buvo atidarytas naujas Senamiestį su Aleksotu sujungęs tiltas, kuris, atsižvelgiant į tais metais vykusias kunigaikščio mirties 500-asias metines buvo pakrikštytas Vytauto Didžiojo vardu. Kartu su beveik identišku Petro Vileišio tiltu, naujasis statinys buvo vienu svarbiausių transporto infrastruktūros projektų.
1926 m. ant vandens pastačius naują keleivinę prieplauką, pastebimai pagerėjo keliavimo sąlygos. Prieplaukoje buvo laukiamoji salė, bilietų kasa, nedidelis bagažo skyrius. Šalimais veikė kioskai, juose buvo galima įsigyti vaisvandenių, papirosų, užkandžių ar žuvies. Iš čia buvo keliaujama į Aukštąją Panemunę, Lampėdžius, Kulautuvą, Zapyškį, Kačerginę, Vilkiją ir kitur.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, netrukus ir Nemune, buvo atkurtas susisiekimas garlaiviais. Per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį garlaiviai tapo viena populiariausių miestiečių susisiekimo priemonių. Jais buvo patogu keliauti į pakaunės miestelius ir kurortus: Aukštąją Panemunę, Kulautuvą, Kačerginę, Zapyškį, Vilkiją, Seredžių, Jurbarką, Smalininkus ir kitur.
Netoliese Nemuno ir intensyvaus šio prekybinio gyvenimo buvusio sklypo dabartinis užstatymas susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Čia atsirado tiek dabartinis gyvenamasis namas, tiek ir dveji prekiniai sandėliai: pakankamai būdingas šios, sandėlių gausa garsėjusios Senamiesčio vietos užstatymas.
Reizinė – tai vieno-trijų stiebų su šoniniais švertais, vairu ir bušpritu plokščiadugnis burlaivis. Reizinės dėl savo tvirto korpuso ir takelažo pasižymėjo daug geresnėmis jūrinėmis savybėmis nei vytinės ar baidokai, todėl nesunkiai galėjo leistis į audringas Kuršmares ar Aistmares. Reizinės skyrėsi savo dydžiu, tai priklausė nuo plaukiojimo rajono, savininko finansų.
Sklypo dabartinių Kurpių ir Palangos gatvių kertėje dabartinis užstatymo pobūdis formavosi antrojoje XIX amžiaus pusėje. Čia susiformavo ir dviejų sandėlių kompleksas – prie gatvės stovintis didesnysis iš jų formavosi per keletą etapų; kaip ir būdinga tokio tipo pastatams prisitaikant prie kintančių poreikių. Pastato fasadai buvo tinkuoti.
Didžiulis keturių aukštų sandėlis su rūsiu, senamiestyje išdygo XIX a. vid., kuomet Kauno uostamiestyje stipriai pagyvėjo krovinių krova. Manytina, kad sandėlis pastatytas apie 1863 m. Bendrame to meto sandėlių kontekste pastatas išsiskyrė ne tik savo masyvumu, tačiau ir kiek dekoratyvesniu fasadu, nebūdinga krano mechanizmo stogelio forma.
Gyvėjant prekybai Nemunu, ant šio statinio iki 1860 atsirado antrasis aukštas ir jis buvo rekonstrutoas į sandėlį: tyrimai atskleidžia, kad pirmasis prekių kėlimo mechanizmo bokštelis buvo šiaurinėje pusėje ir tik antrojoje šimtmečio pusėje šis buvo perkeltas į vakarinę pastato dalį. Šiaurinėje dalyje, tuo tarpu, prie sandėlio buvo priblokuotos gyvenamosios patalpos.
Kauno magistrato knygose teritorija, kurioje šiandien stūkso senieji Muziejaus gatvės sandėliai, anksčiau buvo žinoma kaip Vokiečių arba Vokės kampas. Visą tai liudija apie kadaise čia gyvenusią vokiečių pirklių koloniją, kuri prekybos tikslų vedama į Kauną atsikėlė iš Gdansko (Dancigo). Šiandien šie sandėliai, tai kultūrinės atminties apie Kauno uostamiestį simboliai.
Vytinė XV–XIX amžiuje naudotas plokščiadugnis burinis medinis laivas, valdomas gale esančio irklo. Buvo sutinkamas Lietuvos ir Prūsijos vandens keliuose. Ilgainiui daugelis medinių krovininių laivų plaukiojusiu Nemune buvo vadinimi bendriniu vytinės vardu. Pasroviui vytinės keliaudavo upės srovės ir rėjinės burės pagalba.