Daugybę metų Kaunas augo ir vystėsi šalia upių – vos prieš šimtmetį miestas vis dar buvo vienas didžiausių upių uostų visame regione! Čia kasdien aukštyn ir žemyn upe kursuodavo laivai, atplaukdavę iš Mažosios Lietuvos bei Nemuno aukštupio, o miesto pakrantėse galima buvo skaičiuoti dešimtis (ir netgi šimtus!) įvairaus dydžio vandens transporto priemonių: baidokų, vytinių, o vėliau – garlaivių ir motorlaivių. To meto upeiviai į uostamiestį atplukdydavo ne tik prekių, bet ir naujienų, laiškų, neregėtų papročių ir tradicijų. Krante, tuo tarpu, klostėsi unikalus socialinis gyvenimas, tampriai surištas su upėmis, upeiviais bei jų kultūra. Šalia prekybinių laivų, Nemuną bei Nerį raižė ir mažesni gyventojų laiveliai bei keltai, tarsi tiltai jungę skirtingas upių pakrantes ir šių krantų gyventojus. Upės ir paupiai tais laikais nebuvo rezervuoti rekreacijai, bet veikė kaip pati tikriausia viešoji erdvė, pilna gyvenimo ir veiklos. XIX a. ir XX a. pradžios Kauno gyventojui „išėjimas“ į upę buvo toks pats natūralus ir įprastas reiškinys kaip mums kasdienė kelionė automobiliu ar viešuoju transportu.