2022 09 06

Vienos marios, du irklai

Teksto autorė Julija Račiūnaitė 2022 liepos 22-23 dienomis dalyvavo pirmojoje ekspedicijoje Kauno mariose eksperimentiniu TẽKA laivu. Komanda praleido dvi dienas tyrinėdama marių atkarpą nuo Dabintos ornitologinio draustinio salos iki Mergakalnio atodangų. 

Jau kurį laiką kultūrinė upių tyrimų platforma TẽKA komanda  rentė  ekologišką eksperimentinį laivą. Kartu su laivo autoriaus ir architekte bei menininke Aiste Ambrazevičiūte man teko proga leistis į pirmąją kelionę po Kauno marias su pilnai sukomplektuotu ir tolimiesiems Kauno vandenų reisams paruoštu laiveliu.

 Ekspedicija buvo ne iš lengvųjų, svilinant liepos karščiams, tad kartais tekdavo pasitelkti visą nuo vaikystės užsilikusį robinzonišką romantizmą, tam, kad į pasitaikiusius sunkumus pavyktų žvelgti avantiūristiškai, o ne baikščiai. Kadangi kelionė (išlikimo drama) vyko Kauno miesto teritorijoje, galima nuspėti, kad  nesu patyrusi ar aistringa stovyklautoja. Į miškus miela spoksoti, tačiau ant rankos nutūpus pirmajam kraučiulpai vabzdžiui santykis motuše gamta gali dramatiškai pasikeisti. Šiaip ar taip tas tolimas liepos savaitgalis (plaukėme dvi dienas) buvo iššūkiais ir įspūdžiais sodri kelionė į kurią visa įgula žvelgė apspangusiomis nuo vandens raibulių akimis. Tad nedelsiant apie ją: 

Priešistorė. Į pamarį teko važiuoti iš Vilniaus, tad kėliausi paryčiais ir Kaune buvau apie 8 val. ryto. Prieš atvažiuojant į susitikimo vietą gavau užduotį įgyti kompanijai alaus, bet ankstyvos valandos dėka vietoje alkoholinio gėrimo gavau tik pakeltą kasininkės antakį. Šiaip ne taip nukakus į sodybą iš kurios, beje, atsivėrė nuostabus vaizdas į  Kauno marias, paaiškėjo, kad likusi komandos dalis jau nuo vakar plušėte pluša prie paskutinių pasiruošimo kelionei darbų. Laivas jau buvo nuvilktas prie marių, taigi norint ką nors atsinešti tekdavo kopti į namelį, įsitaisiusį aukštai ant kalvos. Pavakary laivelis buvo parengtas, visi daiktai skrupulingai sukomplektuoti ir sukimšti į celofaninius maišus, o raudonžandžiai, suplukę ekspedidotoriai apsitaisę gelbėjimosi liemenėmis ir pasirengę nugalėti stichiją.  

Plaukimo stiliaus paieškos. Atsispyrus nuo kranto visi degė nekantrumu išbandyti sumaniai laivelyje įtaisytų pedalų, kuriuos minant (kaip vandens dviratyje) laivelis turėjo šauti į priekį. Deja, net labai greitai kojytėmis malant pedalais, laivas plaukti nesiteikė.  Galbūt keturi žmonės ir keliasdešimt celofaninių maišų laiveliui pasirodė per ambicinga užduotis. Kadangi vakaras pasitaikė nepaprastai gražus ir ramus nusprendėme nepasiduoti be pasiplaukiojimo ir pasitelkėme du avarinius irklus pritaisytus prie laivelio šonų. Taip po truputį judėjome Marių sąsiauriu pro šalį lėtai mainantis krantams ir vis augant entuziazmui tęsti kelionę. 

Gyvoji ir švinktelėjusioji gamta. Iriantis Kauno mariomis lengva prisijaukinti egzotines fantazijas apie plaukimą tolimuose kraštuose, per karštį ir džiungles. Ant papilkusių medžių siūbuoja kormoranai, krantuose apie savus reikalus šnara ir dūzgia apstu gyvybės formų. Nemažiau egzotiškai nuteikia ir žmogiškoji padermė su savo meškerėmis. Visas marias apsupusi tyli žvejų bendruomenė (nė nenumaniau, kad jų tiek daug), būdrauja kiekvienoje stovyklavietėje,  kiekviename tarpelyje tarp meldų ir krūmų. Ši perspektyva iš vandens į krantą ir iš kranto į vandenį labai žavi – nors tarp žvejo ir laivelio keleivio tėra keliolika metrų, bet vandens ir sausumos skirtis tokia stipri, kad abu prasilenkiantys stebėtojai vienas kitą nužiūrinėja it kokį laukinį gyvį – bebrą, ežį ar kormoraną.

Vis dėl to neapleidžia jausmas, kad marios yra dirbtinis telkinys  – tiek dėl išankstinio žinojimo,  tiek dėl pakrantėmis siūbuojančio nužydėjusių dumblių ir kitokių gliaumų sluoksnio, kuriame supasi tūkstančiai tuščių moliuskų kriauklelių. Vandens daug, bet jis kaži koks apmiręs, sulėtėjęs ir tirštas. 

Pradėjus temti sujudome ieškoti vietos nakvynei. Deja vos išlipus į krantą mus pasitikdavo armija zyziančių ir geliančių vabzdžių. Uodai – pagrindinis lietuvio skundas vasaros laikotarpiu, pasirodė besą neikyrūs, mieli ir švelnūs sutvėrimai,  palyginus su bimbalais – akliais, gyliais, žabaliais ir panašiais galvijais, sėkmingai ignoruojančiais purškalą nuo vabzdžių. Pamaryje jų buvo apstu ir imdavo jie mus ne po vieną, bet keliese, suokalbiškai segdamiesi savo plėšriais nasrais, po įgėlimo sėdami paniką ir kažką panašaus į buboninio maro guzus. Pradėjau empatizuotis su stambiaisiais raguočiais, kurie visą dieną ganyklose purto galvas ir daužosi sau šonus uodega. Lygiai taip ir mes –  ratais aplink save sukome skaras ir purtėme nelaimingas galvas. 

Naktis. Pagaliau suradome stovyklavietę, pakankamai erdvią ir su palyginti maža žmogėdrų bimbalų populiacija. Be mūsų šioje vietoje buvo įsitaisę keli žvejai, be to pakako erdvės maudynėms, laužui ir palapinėms. Greitai temo, tad likusi trijulė suskubo statyti palapines, o man teko paėjėti tolėliau, kad tarp poros nupiepusių pušelių galėčiau pasikabinti hamaką – mylimą alternatyvą klaustrofobiškai palapinei. Deja ir šioje vietoje neapsieita be žmonijos pėdsakų – teko susitaikyti su tarp pušelių šen bei ten baltuojančiais tualetinio popieriaus skutais. 

Sugebėjau kaip reikiant užrūstinti žvejus, bandančius miegoti netoliese stovinčiame automobilyje, mat kabindama hamaką vis nuversdavau telefoną su įjungtu žibintuvėliu ir, kelioms sekundėms, jis imdavo spiginti tiesiai jiems į langus. Galų gale susisukusi į hamako kokoną buvau apakinta ir pati:

  • Jums gal pagalbos kokios reikia?
  • Ne. 
  • Grybaujat naktimis?
  • Ne.
  • Tai ko šviečiat į mus? Jei jūs į mus šviečiat, tai ir mes į jus šviečiam, labai malonu?
  • Ne, labai atsiprašau.

Taigi, žvejai suvedė su manimi sąskaitas, o toliau  naktis klostėsi ramiai, jei ne pora uodų ir keli stipresni vėjo gūsiai, siūbavę mano hamakinę valtelę. 

Plačiųjų vandenų šturmas. Pabudus buvo nuspręsta nesidairyti atgal ir tęsti kelionę: praplaukus Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, Lašinius, Mergakalnį, Kapitoniškes, užbaigti kelionę Rumšiškių prieplaukoje. Išplaukus į plačiuosius vandenis akimoju paaiškėjo, kad pora irklų nėra pakankami tęsti kelionę. Net menkiausias vėjas tokiame plote sugeba įsiūbuoti bangas ir šaipytis iš mūsų įgulos šaunių pastangų. Kiek pasiįrus vis tekdavo švartuotis ir ilsėtis krante, bandant kurti naujas plaukimo strategijas, pro šalį įžūliai, bet pergalingai blerbiant vandens motociklams ar kitoms motorizuotoms plaukimo priemonėms. 

Tiesa, pačios stotelės, kuriose tekdavo išlipti visad buvo įdomios. Pradedant nuo mažytės prieplaukos, įsitaisiusios greta Kruonio HAE. Vaizdas į besočius, gargantiueliškus betoninius vamzdžius jungiančius viršutinį elektrinės baseiną su Kauno mariomis gali užgniaužti kvapą ne mažiau nei atsiveriantis kalnų peizažas ar liepsnojančios gotikos laikotarpio katedra. Kitas įsimintinas sustojimas – mažytis sausumos plotelis greta skardžio, kuriais nusėta visų marių pakrantė. Malonu justi, kad tebėra vietelių nepasiekiamų keturiais ratais, nebent plaukte ar skriste. Sustojus šiame krante, nusėtame sudžiūvusiais vėžių šarvais, kepėme dešreles, virėme bulves ir morkas, taisėme laivelį, gulėjome ant kranto ar vaikščiojome trumpute kranto atkarpa pirmyn-atgal. Vėl pabandžius išplaukti ir kelis kartus patyrus įrimosi link tikslo nesėkmę (vėjas, lyg šokdamas valsą, suko mūsų laivelį ratu ar tiesiog leisdavo mums irtis vietoje tol, kol žvejai ant kranto pratrūkdavo kvatoti) buvo nuspręsta atsisakyti gražios svajos apie Rumšiškių prieplauką ir bandyti švartuotis kuo anksčiau. Mums pasisekė – visai šalia buvo intakas, žemėlapyje pažymėtas „Ne Strėvos intakas“, į kurį pasukus, nurimo vėjas ir bangos bei padrąsinančiai sužiuro gervių akys. Priplaukus intako pabaigą, pasigirdo greta esančio greitkelio ūžesys, čia pat buvo ir prieplauka su daugiau laivelių. Kurį laiką dar sėdėjome kartu ir plepėjome apie kelionę, kompiuterinius žaidimus, marių dugne buvusius kaimelius ir kitokius niekus. 

Dar ilgą laiką po šios kelionės uodai man atrodė kaip švelnūs naminiai gyvulėliai, o bet koks oro kondicionierius dvelkė neregėta prabanga. Taip pat pradėjau svarstyti ir apie guminės valties įsigijimą – miesto patirtis, žvelgiant iš pirato ar jūreivio perspektyvos yra neapsakomai šviežia ir džiuginanti.


Nuotraukų autoriai: Julija Račiūnaitė, Rasa Chmieliauskaitė, Aistė Ambrazevičiūtė, Justinas Kalinauskas.

© 2022 Visos teisės saugomos. Draudžiama be leidimo naudoti bet kokią puslapio informaciją, foto ir video medžiagą. Privatumo Politika