Žmonės visad žvelgdavo į vandenį ir klausdavo savęs: „O kas KITAM KRANTE?“. KITAM KRANTE žmonės visad žvelgdavo į vandenį ir klausdavo savęs: „O kas KITAM KRANTE?“. KITAM KRANTE dūlėjo mitai ir legendos, KITA(N) KRANTA(N) vedė svajos, lūkesčiai ir viltys. KITAM KRANTE ilsėjos protėviai, kurių nebeprisimenam, KITAM KRANTE gyveno istorijos, kurių jau nebežinom. KITAM KRANTE šaknis
2021 08 21, 12:25 iš Kačerginės dviračiu gimtojo miesto link pajudėjau aš, vertėjas, poetas, redaktorius, filosofijos doktorantas, žodžiu, tekstų žmogus Aistis Žekevičius. Tądien 16:00 manęs laukė ekspedicija po Vilijampolės pakrantę. Neįsivaizdavau, ko iš jos tikėtis, tad stengiausi kaip įmanydamas susitapatinti su upe ir nesukti sau galvos dėl tokių niekų. Dienoraščio paprastai nerašau, net ir žinodamas,
2021 08 14 16:00 val. į Kauną ne savo automobiliu atvyko Aistė Marija Stankevičiūtė – menininkė, kurianti formas, banguojančias tarp tekstų ir fizinių erdvių. Susipažinusi su Aleksoto krantu ir pilna naujų patirčių, po kelių valandų ji išvyko atgal į triukšmingą Vilnių, kuriame kitą dieną užrašė prisiminimus. ∼ Fotografijos autorė Aistė Marija Stankevičiūtė Kai įžengiau
2021 08 07 15.00 val. į Kauną traukiniu atvyko Julija Račiūnaitė – tekstų autorė, menininkė ir buvusi išdidi Kauno bei Šančių gyventoja, stebėtoja bei vertintoja. Paviešėjusi Šančių pakrantėje penkias valandas ši persona sėdo į 20.30 val. Traukinį vežantį Vilniaus kryptimi. ∼ 1 dalis: ėjimas palei upę į priekį. Buvau susitarusi* atvykti į Šančių pliažą ir aprašyti
Nemunas ir Neris dalija Kauną į tris dideles teritorijas, kurios istorijos vagoje išgyveno skirtingą raidą. Kadaise upės (-ių) riba Kaune žymėjo ne vien miesto, bet ir skirtingų valstybių, o taip pat etnines ir kultūrines ribas. Miestas augo, plėtėsi ir jungėsi tarpusavyje, o upės toliau tekėjo. Šiandien esame sujungti tiltais bei infrastruktūros mazgais ir dažniausiai nebesusimąstome