Šančiai: 4 dalys palei upę

2021 08 07

2021 08 07 15.00 val. į Kauną traukiniu atvyko  Julija Račiūnaitė – tekstų autorė, menininkė ir buvusi išdidi Kauno bei Šančių gyventoja, stebėtoja bei vertintoja. Paviešėjusi Šančių pakrantėje penkias valandas  ši persona sėdo į 20.30 val. Traukinį vežantį Vilniaus kryptimi.

 

1 dalis: ėjimas palei upę į priekį

Buvau susitarusi* atvykti į Šančių pliažą ir aprašyti susitikimą su vietine bendruomene bei sudalyvauti bendruose užsiėmimuose. Su malonumu sutikau, juolab, kad Šančiai jau kelis metus užima ypatingą vietą abiejuose mano skilveliuose. Dabar sėdžiu traukinyje ir pro šalį slenkant Vilnius-Kaunas trasos puošmenoms atsidedu mąstymui apie šančišką egzotiką, manding, išsiskiriančią iš kitų Kauno rajonų (teneužsigauna kiti rajonai). Pavardinsiu: Šančių ąžuolynas ir senosios karių kapinės, piliakalniai, Pūko radijo imperija, carinės geležinkelio ir armijos struktūros, išraiškingi mirusių ar leisgyvių fabrikų tūriai (kai kurie jau paliesti iš centro atašliaužiančios gentrifikacijos) ir į juos, palei pat gyvenamuosius namus vedantys, geležinkelio bėgiai, puiki Nemuno krantinė, bet svarbiausia – gatvės, gatvelės, juokingi jų pavadinimai (Šaldytuvų, Siūlų, Sagų ir t.t.) vaismedžių sodai, bičių aviliai, kitur nematyti šuliniai su smailais mediniais stogeliais, lauke padžiauta patalynė, sklypeliuose iš automobilių kėdžių suformuotos poilsio zonos, ten besiganančios vištos, tuklūs ir drąsūs katinai ir ypatinga šančinių šunų veislė – trumpomis kojomis, bet aukšta saviverte. Vos išsukus iš Juozapavičiaus prospekto, pagrindinės rajono arterijos, patenki į siaurus gatvelių kapiliarų voratinklius, kurių pagrindinis, nenuginčyjamas bruožas – jaukumas, gimstąs iš skirtingų, bet vis dar aiškiai regimų epochų persidengimo. Kol kas, man regis, tai yra lėtos (urbanistinės, architektūrinės, demografinės) evoliucijos, o ne revoliucinio perversmo dėka susiformavęs rajonas, skandinantis vaikštūną šio epochinio susisluoksniavimo teikiamos informacijos gausoje. Galbūt šią savaeigę evoliuciją šiek tiek tebesergi iš senų laikų ataidinti nekokia rajono reputacija (šlovė jai!). Žinoma, nemažam Šančių rajono gerbėjų ratui šia panegirika nepasakiau nieko naujo, bet, pasitaikius tokiai progai, nejau nutylėsiu nuosavus, ilgai kauptus sentimentus. 

Išlipus iš traukinio einu į Lidlą teirautis ar ten neturėtų apsiausto nuo lietaus (neturi), mat oras šlapias, rudai pilkas, o vėjas gūsingas ir stiprus. Tuomet patraukiu dviračių taku, vedančiu pliažo link. Pėdinant man topteli kelios mintys. Pirmoji – „Galbūt atėjo laikas nelegaliai kovoti prieš legalų gatvės meną?“. Antroji: „Šančių Nemunas, tai upė su iš vandens kylančiomis nenusakomos paskirties konstrukcijomis ir antimis tupinčiomis ant jų“. Pirmosios minties (nors ir smagi) čia neplėtosiu, bet antrąją galima būtų ir papildyti. Taip, šioje upės atkarpoje iš vandens išties kyšo nemažai betoninių, metalinių nenusakomos paskirties objektų, o greta jų išties turškiasi antys, bet čia rasime gerokai daugiau intrigos, pradedant nuo pačių gyventojų įrengtų atokvėpio stotelių, dažnai nematomų nuo šlaito ir saugiai pasislėpusių medžių lapijos šešėliuose. Dažniausiai tokio tipo poilsiavietę tesudaro pora lentų prikaltų tarp kelių medžių kamienų ir viena maža lentelė aukštėliau, skirta pasidėti alaus (ar kito gaiviojo gėrimo) buteliui. Kadaise šias stoteles esu sąžiningai sukatalogizavusi fotografijose, kaip itin linksmus mažosios architektūros pavyzdžius (tuomet vadinau jas gal kiek per griežtai – „Girtuoklių architektūra“, ignoruodama visus jose pailsėti mėgstančius blaivininkus). Neretai į šias atokvėpio vieteles integruojami ir seni buities rakandai ar baldų nuolaužos. Štai po vienu iš, palei dviračių keliuką augančių, gluosnių yra seno medžio kelmas, ant kurio pritvirtinta, idealiai pagal skersmenį atitinkanti, sėdimoji Toneto kėdės dalis. Prie gluosnio, augančio greta kėdės, žinoma, yra prikalta ir lentynėlė alui bei iš vielos suformuotas laikiklis potencialiam šiukšlių maišeliui įdėti. Kelios kėdės ir suoliukai yra įtaisyti pačiame upės viduryje – tai žvejų teritorija. Šios pusiau slaptos užuovėjos negalėtų egzistuoti jei ne medžiais, krūmais ir pievomis pulsuojanti upės pakrantė, kuria (nepaisant kelių kliūčių) galima sėlinti iki pat Panemunės tilto. Einant šia atkarpa suskaičiuosime bent kelias neoficialias maudavietes. Vienas smagus užutėkis, kuriame daugiausia leidžia laiką Šančių vaikai, turi ir savadarbį  medinį lieptą, nuo kurio vasaromis vyksta intensyvus šokinėjimas vandenin. O ir antys, tikrai nėra vieninteliai paukščiai pamėgę šiuos krantus. Dančiasnapiai (pastariesiems inkilus gamino patys gyventojai), gulbės, narai, žuvėdros ir kiti dangaus sparnuočiai čia dirba ir leidžia savo laisvalaikį. 

Man sekasi –  oras prastas ir taku palei upę einu bemaž viena. Stebiu iš lėto artėjantį Jiesios piliakalnį ir tenkinu plačių horizontų ilgesį, būdingą dažnam miesčioniui. Galų gale išsuku iš dviračių tako, į siaurą takelį vedantį per pušyną. Išlindus iš pušynėlio, kitame Šančių pliažo gale pasimato balta burė. 

 

2 dalis: ėjimas palei upę pirmyn ir atgal

Iš tiesų tai kelios baltos, vėjo plėšomos burės, susmeigtos į veją. Tarp jų ant sulankstomų kėdžių įsitaisę keli žmonės. Prisėdu greta ir, laukiant vietinių gyventojų antplūdžio, apie šį bei tą kalbamės. Pasirodo, pražiopsojau  būrio moteriškių su šiaurietiškom lazdom ir vietinio metalisto apsilankymus. Viena moteriškių, pagailėjusi šlampančių renginio organizatorių, atnešė termosą arbatos. Metalistas buvo užsukęs trumpam, mat turėjo skubėti pas draugus į treniruotę su guminiais durklais (turi ir metalinius, jei ką). Jis papasakojo istoriją apie Napoleono armiją, kuri esą persikėlė per Nemuną būtent čia, ties Šančių pliažu ir apie rusų armiją kuriai, per Antrąjį pasaulinį karą to padaryti nepavyko, mat keli vietiniai gyventojai į greta stovėjusį savo namuką atsitempė kulkosvaidį ir apgynė Šančių krantus. Tikėkimės treniruotės su guminiais ginklais taip pat duos savo vaisių, jei kartais Šančių pliažui vėl iškiltų grėsmė.

Peržvelgiu vietinių gyventojų piešinius, kuriuose jų buvo prašoma pavaizduoti Šančių pakrantę, klausiama kuo ji ypatinga, kokia atrodys po šimto metų ir kokia ji iškyla atsiminimuose bei pasakojimuose. Tiesa, kai kurie žmonės drovėjosi piešti ir savo mintis užrašė (pavyzdžiui – „Laisvė! Gamta! Kaimynystė!“ arba „ Poilsis, kasdienybė, žaluma, ramybė“). Visuose piešiniuose (net ir vaizduojančiuose Šančius po šimto metų) matyti upė, pievos, medžiai, plaukiančios valtelės ir vandens paukščiai (gulbės? Sunku įspėti  menininko užmojį). 

Pamažu greta baltųjų burių renkasi šančiškiai, ruošiamasi ekspedicijai. Vienas renginio organizatorių pristato būsimos ekspedicijos tikslus ir užduotis, o taip pat ir žemėlapiavimo metodą bei psichogeografinio žemėlapio kūrimo principus. Renginio dalyviai padalinami komandomis, jiems išdalinamos lentos su priklijuotais Šančių pakrantės žemėlapiais ir markeriai. Ant žemėlapių prašoma žymėti ne atstumus, statinius ar kitus kartografiškai įprastus objektus, bet vietas, kurios yra ypatingos garso, kvapo, taktiliniais patyrimais, kuriose geriausia burtis bendruomenėje ar būti vienumoje, vietas kurios yra potencialios ar probleminės, vietas, kurios nuteikia nostalgiškai, primena apie įvykius ar objektus, kurie čia buvo kadaise ir kurių ilgimasi ar atvirkščiai – džiaugiamasi, kad jų nebėra. Ekspedicijai duodama valanda – pusvalandį visos komandos turi tolti nuo baltosios burės, tuomet apsisukti dailiu sukiniu ir grįžti atgal prie jos. 

Į ekspediciją patraukiu ir aš. Eidama nugirstu kaip viena iš komandų karštai aptarinėja Sosnovskio barščius išsisėjusius Jiesios piliakalnio papėdėje. Pati taipogi atsimenu kaip plaukiodama upėje jau prieš kelis metus stebėjausi šių piktybinių augalų klestėjimu kitapus upės. Einu toliau ir prie manęs prisijungia renginio fotografė, su kuria įsišnekame apie Šančius. Kalbamės apie tris šešiolikos aukštų daugiabučius, kurie jau pradeda kilti Šančių krantinės pradžioje, greta gražuolio Žaliojo geležinkelio tilto, bei gatvę, dėl kurios tiesimo upės pakrantėje vietos bendruomenė jau kelerius metus grumiasi su miesto valdžia. Kalbamės ir apie kitus dalykus, eidamos pramintu takeliu per plačią žalią pievą. Atėjus laikui grįžtame prie baltųjų burių, kur jau susirinkusios visos komandos su įvairiomis spalvomis pripieštais ir prirašinėtais žemėlapiais. Grupelė stovi ratu, šypsosi ir laukia kas bus toliau, aplink laksto du trumpakojai šunys. 

 

3 dalis: sėdėjimas prie upės

Visi renginio dalyviai susėda ratu pievoje. Dangus, matyt prijausdamas šiam susibūrimui, persimaino, ima kaitinti saulutė. Po vieną, ratelyje sėdintys žmonės nusivelka megztinius ir striukes, kai kas dangstosi galvą skaromis ar delnais prisidengia akis. Prasideda pokalbis apie Šančių praeitį, dabartį ir ateitį. Šneka pradedama nuo žaidimo, kurio metu visi dalyviai turi asociatyviai vardinti žodžius apibūdinančius šį rajoną. Daugiausia tai švelnūs, džiugūs žodžiai, bet tarp jų pasitaiko ir tokių kaip „išsigandę“. Kalbant apie praeitį daug dėmesio skiriama pasiplaukiojimams valtelėmis, kurias anuomet turėjo bemaž visi šančiškiai. Štai vienas vyriškis prisimena kaip jaunystėje plaukdavo į kitą Nemuno krantą pas „jiesiokus“ žaisti futbolo. „Jiesiokai“ taip pat plaukdavo į Šančius, kad ir apsipirkti maisto prekių. Gyventojai savo valteles pasikinkydavo ir atvykus romams – pastarieji čia atvažiuodavo kibitkomis paprekiauti Jiesios piliakalnio papėdėje. Persikelti valtele buvo galima ir neturint valties – tereikėdavo valtininkui sumokėti keletą kapeikų. Valtelės buvo laikomos pririštos prie kranto. Taip pat nostalgiškai prisimenami pakrantėje žydėję vaismedžiai (ir pasidalinama naudinga informacija apie šiuo metu vienoje viešoje Šančių vietoje sudygusius pomidorus). 

Be ilgesio šnekama apie laikus kai Šančiuose klestėjo fabrikai, smoge skandindavę gyvenvietę ir kareivius, kurie vogdavo išdžiaustytus lauke drabužius ir paklodes (jas naudodavo kamšyti autams) – drabužius lauke džiaustyti anuomet buvo itin rizikinga. 

Aptariant dabartį ir ateitį daugiausia dėmesio tenka Nemuno pakrantei. Džiaugiamasi čia klestinčia gyvūnija ir augmenija, švariu, bemaž pajūrį primenančiu oru, maudynėmis. Būgštaujama dėl galimų drastiškų pokyčių urbanizavus šią vietą. Visi diskusijos dalyviai vienbalsiai norėtų matyti Šančių pakrantę kaip parką, su sutvarkyta infrastruktūra, skirtą viso miesto pėstiesiems, dviratininkams, tėvams su vėžimėliais, žmonėms su negalia, o taip pat ir čia perintiems paukščiams, kitai gyvajai gamtai. Ši vizija aptariama kaip bendruomenei priimtina alternatyva planuojamai čia tiesti gatvei. Visiems šnekantis trumpakojai šunys vartosi ant žolės, juos reguliariai paglosto kuris nors iš pašnekovų. 

 

4 dalis: ėjimas palei upę atgal

Staiga pastebiu, kad man laikas į traukinį, tad atsisveikinu ir palieku intensyviai tebesišnekučiuojančią grupelę. Vienas iš šunų lydi mane iki pat pliažo galo. Einu palei upę ir stebiu visą supančią aplinką įdėmiai kiek pajėgiu. Dabar norėčiau ne eiti, o plaukti valtele, net jei ir reikėtų pakloti keletą kapeikų.

 


* Susitarusi ne šiaip sau – 2021.08.07 Šančių pliaže vyko kultūrinės upių tyrimų platformos TẽKA organizuotas renginys „Šančių krantas“, skirtas suburti vietinę bendruomenę ir įvairiomis formomis aptarti Šančių pakrantės bei upės praeitį, dabartį bei perspektyvas. 

 

Nuotraukų autorė – Ligita Ažukaitė-Lileikė

© 2021 Visos teisės saugomos. Draudžiama be leidimo naudoti bet kokią puslapio informaciją, foto ir video medžiagą. Privatumo Politika