Sugrįžimas į gimtąjį. Vilijampolės pakrantė.

2021 08 21

2021 08 21 12:25 iš Kačerginės dviračiu gimtojo miesto link pajudėjau aš, vertėjas, poetas, redaktorius, filosofijos doktorantas, žodžiu, tekstų žmogus Aistis Žekevičius. Tądien 16:00 manęs laukė ekspedicija po Vilijampolės pakrantę. Neįsivaizdavau, ko iš jos tikėtis, tad stengiausi kaip įmanydamas susitapatinti su upe ir nesukti sau galvos dėl tokių niekų. Dienoraščio paprastai nerašau, net ir žinodamas, kad atmintis lyg pedantiškas baldžius šlifuoja prisiminimus, kol iš jų lieka gražus vientisas pasakojimas. Bet to neįmanoma išvengti ir rašant! Rašydamas buvau įsitikinęs, kad visa tai, ką miniu tekste, iš tikrųjų vyko, o dabar, po poros naktų, jau abejoju, ar nebūsiu šio to prikūręs.

 

Vaikystėje gyvenau netoli Ąžuolyno, gal todėl vaikiškoje sąmonėje miškas buvo įleidęs šaknis daug giliau nei upė savo intakus. Tuo metu upės apskritai nebuvo man artimos, tik su vieninteliu Nemunu susidurdavau iš arčiau. Tiesa, tas susidūrimas paprastai įvykdavo laikantis saugaus atstumo ir einant Trijų mergelių tiltu. Vaikiškam protui upė anaiptol nesisiejo su tėkme, ji buvo kažkas absoliučiai statiško, tai, ką visuomet rasi ten, kur palikai, šiuo atveju – po tiltu, kuriuo eidavai norėdamas patekti į Panemunės šilą. Vėl miškas! Kas tas vanduo, kaskart vis kitoks – net jei anuomet ir būčiau skaitęs Herakleitą, vargu ar būčiau jam pritaręs. Vaikystėje siaubingai bijodavau net įbristi į vandenį, ką jau kalbėti apie plaukimą – kažkur tėvų namuose yra nuotrauka, kurioje jiedu, įsibridę į jūrą, laiko mane už pažastų. Mano pėdos nesiekia vandens.

Mačiau popierinėmis sušių dėžutėmis nešinus bachūrus, tamstuštėse jų akyse raibuliuojančius alkio atspindžius. Mačiau žvejį, iki juosmens įbridusį į melsvadumblius, atsainiai mėtantį meškerę ir besimėgaujantį procesu. Mąsčiau, kodėl taip ilgai važiuoju, juk nuo stoties iki Kačerginės tik apie penkiolika kilometrų. Mąsčiau, kad tai, kaip prisistatai kitiems, kur kas daugiau reiškia nepažįstamiems, o ne draugams ir artimiesiems, kuriems visada būsi šis tas daugiau nei vyriškos lyties atstovas, šis tas daugiau nei įrašas pase, šis tas daugiau nei pavienių tapatybės dėmenų suma. Mąsčiau, kad upė nusineša viską, ypač laiko žymenis, palikdama tik istorijas, kurias atmintis su laiku irgi iškreipia.

Buvo gera po daugybės mėnesių vėl regėti tolumoje plūduriuojančius debesis ir jausti salsvą raumenų maudimą. Neerzino nei pakeliui sutikti profesionalų aprangomis besipuikuojantys entuziastai, nei nuolatinis mašalų bumbsėjimas į veidą, nei kvėpavimo takus tradiciškai užpildęs Marvelės vandenvalos kvapas. Nežinau, kodėl šiandien visa tai prisimenu. Kiekvienas sugrįžimas į gimtąjį miestą iš pasąmonės nelyg iš upės dumblo vis ištraukia po siurprizą, kartais tai būna padangos atplaiša ar surūdijęs vamzdis, o kitąsyk – ir lig šiol neregėta žuvis ar augalas, kaip antai tas po kelių valandų Vilijampolės pakrantėje dar tik rasimas spygliukais apsitraukęs tryškenis (Ecballium elaterium), apie kurį važiuodamas į Zapyškio pusę dar neturėjau žalio supratimo.

Mačiau dešimtis dangaus pikseliuose mirguliuojančių aitvarų, jais besižavinčių žmonių knibždėlyną. Mačiau į Kauną plaukiantį keltą „Zapyškis“. Mąsčiau, kodėl žmonės iš prasilenkiančių keltų moja vieni kitiems, juk pamojęs kito autobuso keleiviams tikriausiai liktum nesuprastas. Kurį laiką girdėjosi upės teškenimas, paskui – vien ratų zvimbimas, kartkartėmis pertraukiamas vieno kito pervažiuoto invazinio šliužo trykštelėjimo. Gamta graži, gamta didinga, bet gailesčio joje maža.

Jau šiandien, mindamas kita kranto puse iš Kulautuvos, pagaliau supratau – vėjas. Tai jis prailgino vakarykštę kelionę, o dabar padeda lengvai, kone be pastangų skrieti miesto link. Prieš pusvalandį sėdėjau kelte ir žvilgsniu pakilęs virš debesų bandžiau įžvelgti, kaip upės viduryje tarsi miniatiūrinė valtelė sūpuojasi keltas. Persikėlimas visuomet yra tam tikras persimainymo ritualas – išlipęs kitame krante, esi jau kitoks, net jei išsyk ir negali įvardyti, kas konkrečiai pasikeitė. Galbūt tai galėsi nusakyti po dienos, savaitės, metų. Dabar važiuoju pro sodus, kurių kiekviena gatvė pavadinta upės vardu. Minijos, Šešupės, Jiesios, Žeimenos… Nemunas pagarbiai (o gal prietaringai) praleistas. Šią akimirką dar nežinau, kad kol pasieksiu Vilijampolės pakrantę, nuo kurios matyti dviejų didžiųjų upių santaka, kelyje sutiksiu dvi jaunavedžių poras, tikėtina, jau po santuokos ceremonijos. Sutapimas? Labai tuo abejoju.

Mačiau kirų kolonijas, šie atkaklūs paukščiai nekantriai suko ratus virš vandens. Mačiau betono rentinius upėje, juose nardė žuvų jaunikliai. Mačiau vėjo plaikstomus smilgynus ir iš pirmo žvilgsnio trapius gelžbetonio luitų vaflius. Mačiau žveją, vaikštantį Neries paviršiumi. Mačiau laukinę obelį apleistoje dykvietėje. Mačiau liepsnojantį šaltalankių krūmą. Kur bastosi Vilijampolės Mozė? Mąsčiau, kas upę daro upe, kokia ji būtų be gyvūnijos ir kokie mes patys būtume be upės. Jei ne Neris, galbūt pirmieji miesto gyventojai būtų įsikūrę Napoleono kepurės viršūnėje?

Šiandien manęs dar laukia keliolika kilometrų, tad šioks toks poilsis nepamaišytų. Degalinėje mačiau dar porą kostiumuotų vyrukų, perkančių loterijos bilietus – matyt, irgi pakeliui į vestuves. Šiuo metu remontuojamas Vileišio tiltas laikinai uždarytas ir Neries pakrantėje viešpatauja neįprasta tyla ir ramybė. Kažkur tolumoje krapštosi elektrikai, nuo tilto retsykiais atskrieja vienas kitas keiksmas, tačiau girdisi ne tik vandens paukščių klyksmai, bet ir upės čiurlenimas, kuris vienoje pakrantės vietoje yra itin intensyvus. Miestiečiai ilsisi – kas skaito knygą po medžiu, kas vaikšto su vaikais ar vedžioja mylimą keturkojį. Norėtųsi, kad šis tykus buvimas tęstųsi kuo ilgiau ir leistų paversti Vilijampolės pakrantę netikėta ramybės oaze miesto širdyje. Tam yra visos prielaidos – autentiška pakrantė ir entuziastingų mikrorajono gyventojų būrys. Atrodo, ko daugiau reikia? Tačiau bendrasis miesto planas jau brėžia puikaus naujo asfalto viziją, kurioje stinga dėmesio pėsčiųjų bei dviratininkų interesams. Aišku viena – pakrantė turi būti prieinama visiems, ne tik žvejams ir automobilių vairuotojams. Bet ar miestui pakaks ryžto ir politinės valios išsaugoti natūralų Vilijampolės pakrantės grožį?

 

Nuotraukų autorė – Ligita Ažukaitė-Lileikė

© 2021 Visos teisės saugomos. Draudžiama be leidimo naudoti bet kokią puslapio informaciją, foto ir video medžiagą. Privatumo Politika