Per stambus laiko šuolis. Ekspedicija Girstupio upeliu

2021 09 11

2021 09 11 12:30 į Kauną atvyko Aistė Marija Stankevičiūtė – menininkė, kurianti formas, banguojančias tarp tekstų ir fizinių erdvių. Su bendražygėmis įveikusi visą ekspecijos ruožą Girstupio upeliu, šiek tiek nudilginta ir apkramsnota vietinių vabzdžių, ji laimingai grįžo atgal į Vilnius, kur užrašė šiuos prisiminimus.

Ėjome prisisegusios racijas prie džinsų kišenių. Kepurės metė tamsius ovalus ant mūsų akių, paslėptų nuo netikėtai kaitrios rudens saulės. 

Kai nusileidome į upelio vagą, mūsų nosių dėmesį patraukė kvapas, primenantis šiukšlių, dumblių ir kanalizacijos hibridą. Tada dar nežinojome, kad prie šio užuodžiamo vaiduoklio reikės priprasti – jis lydėjo mus iki pat ekspedicijos pabaigos. Mačiau, kaip dumblinu krantu prabėgo kelios antys, įtariai žvelgiančios mūsų pusėn. Žengėme lėtai, svorio centrą perkeldamos ant kitos kojos tik, kai įsitikindavome, kad priešais nelūkuriuoja jokia nemaloni staigmena. Vanduo buvo tamsus, pridengiantis dugną tirštu sluoksniu; Rasa keliskart minėjo, kad praeitais metais jis toks nebuvo – galėjai matyti, kaip upelio akmenis skalauja peršviečiamas vanduo. Dabar saulė spigino į kažką pilkšvai-mėlyno, drumzlino ir glitaus. Akmenys tarsi mažytės čiuožyklos bandė mano balansą, tačiau nė karto nenukritau, nors tai buvo pirmoji mano ekspedicija vandenyje ir, kad ir kaip bebūtų paprasta apie tai užsiminti, oras buvo nuostabus, ir šešėliai, mirgantys nuo vos judančių medžių lapų, net patį tamsiausią vandenį pavertė žaisminga šokių aikštele. Esu skaičiusi, kad šešėlius mėgstantys augalai gali įvykdyti 40–60 procentų savo fotosintezės vien nuo judančių saulės spindulių, prasiskverbiančių pro žalias miško lubas. Nesu tikra, ar čia galioja šitos taisyklės.

Brisdama Girstupio upeliu aukštyn, link Adomo Mickevičiaus slėnio, vis sustodavau prie atodangų, kuriose tarsi death metal grupių logotipai vingiavo eilės išbąlusių šaknų. Jų čia buvo tiek daug, visas turas, ir retkarčiais pavykdavo įsivaizduoti muziką, aidinčią Radvilėnų plento papėdėmis. 

Rasa vis atkreipdavo dėmesį į sąnašas, kurios kažkokiu stebuklingu būdu kabėjo beveik dviejų metrų aukštyje virš upelio. Ir į kaulus, pabirusius prie krantų – juos čia pažeria varnos, vagiančios mėsą iš zoologijos sodo kačių, ir tai, kas lieka, meta į vandenį.

Kylant upeliu aukštyn kaulų tik daugėjo. Pagavau save galvojančią apie zoologijos sode laikomus liūtus: gyvenantiems jo apylinkėse kartais girdėti, kaip kažkur slėnyje suriaumoja didelė katė – tarsi bandytų įsilieti į vietinių paukščių ir automobilių garsinį peizažą. Tas kelias akimirkas džiaugiausi, kad joks plėšrūno riksmas nepasiekė mano ausų, tačiau pasakojimai apie ten galimai tykančias būtybes išjudino mano vaizduotę, ir ši pradėjo kurti savo hibridus. 

Sekiau Girstupio pakrantės dumble įspaustus pėdsakus, nevalingai jungdama juos savo galvoje: letenas pratęsdama ilgomis kojomis, šiurkščiu kailiu, kuris pasišiaušia, kai gyvūnas pastebi grobį, iltimis, kurias jis išstumia priekin lemiamu momentu. Šalia atsiradę tripirščiai įspaudai šią baugią būtybę pavertė antiniu vilku šuniškomis galinėmis kojomis, vietoje priekinių turinčiu du plėvėtus plaukmenis. Žaisdama šį frankenšteinišką žaidimą savo galvoje ėjau kokį pusvalandį. Pro šalį lėtai slenkantys medžiai, žolynai ir šiukšlės liejosi į karikatūrišką foną, o pirmąjame risnojo, šliaužė, skrido ir ropojo neįprasti gyviai. Tarsi būtų išžengę iš René Laloux Fantastinės planetos. 

Kalbant apie fantastiką, mano dėmesį sugavo kamienai, kuriuos ekspedicijos vadovė taikliai pavadino medžių pilvo presais. Ir tikrai, nuo pat apačios iki viršaus vingiavo pavydėtinas šimta-pack’as, pasviręs virš vandens, tačiau nė neketinantis nuvirsti. 

Vis dėlto ekspediciją padalinčiau į du etapus: iki išlipimo atgal į gatves, ir po to. Kai išbridome iš vandens šalia akmens, ant kurio sėdėdavo ir mąstydavo Adomas Mickevičius, ir patraukėme aukštyn į judrų miestą, per odą pajutau kaitrią saulę, o ausis pasiekęs miesto triukšmas sugrąžino atgal į skubantį laiką, priminė, kad esu toli nuo namų ir man ašaroja dešinė akis. 

Kai vėl nusileidome žemyn prie upelio, mūsų komandą pasitiko dar juodesnis vanduo negu prieš tai. Saulė buvo nusisukusi, ir jos zuikiai nešoko vandens paviršiuje.  

Paspartinau žingsnius ir pajutau, kad bendražygių ritmai taip pat paspartėjo. Nei aš, nei likusi komandos dalis nesiryžome bristi ir likome dilgėlėtame krante. Girdėjau, kad kažkas kalbėjo apie dilgėlių įvyniojimus, patrauklius užsieniečiams. 

Praėjome surūdijusią orkaitę, kurią kažkas ištraukė iš vandens – praeitais metais ji buvo upelyje. Dingtelėjo, kad turėčiau ją pažymėti lape, kurį gavau prieš ekspediciją, tačiau žymėti buvau nustojusi jau tada, kai mano vaizduotėje išsibėgiojo neaiškios prigimties gyvūnai. 

Per stambus laiko šuolis, pamaniau. Nepasižymėjau nieko.

Ruožas prieš ekspedicijos pabaigą buvo sudėtingiausias ir ne toks malonus. Jaučiau, kaip dvokiantis vaiduoklis kuteno nosį, pajuodęs vanduo lašėjo į guminius batus, o dilgėlės ir trapūs sudžiūvę augalai kesinosi pradurti skyles drabužiuose. 

Kai po trijų valandų kelionės prisėdome ant suoliuko pavėsyje, jaučiau, kaip ūžiantis miestas sustato valandas į įprastas vietas. Buvau pavargusi ir apkramsnota, tačiau mintyse vis dar sekiau saulės ganomus zuikius.

 

Iliustracijos autorė Aistė Marija Stankevičiūtė.

Fotografijų autorė Rasa Chmieliauskaitė.

© 2021 Visos teisės saugomos. Draudžiama be leidimo naudoti bet kokią puslapio informaciją, foto ir video medžiagą. Privatumo Politika