Žmonės visad žvelgdavo į vandenį ir klausdavo savęs: „O kas KITAM KRANTE?“.

KITAM KRANTE žmonės visad žvelgdavo į vandenį ir klausdavo savęs: „O kas KITAM KRANTE?“.

KITAM KRANTE dūlėjo mitai ir legendos, KITA(N) KRANTA(N) vedė svajos, lūkesčiai ir viltys.

KITAM KRANTE ilsėjos protėviai, kurių nebeprisimenam, KITAM KRANTE gyveno istorijos, kurių jau nebežinom.

KITAM KRANTE šaknis įleido išskirtos šeimos, KITAM KRANTE griuvo senos draugystės ir mezgėsi nauji ryšiai.

Keliai KITA(N) KRANTA(N) vingiavo upėmis, bangavo jūromis ir vandenynais.

Ir netgi šiandien, bėgantiems nuo karo, bado ir kančių, viltis rusena KITAME KRANTE.

KITAM KRANTE – KITAM KRANTE

Kiekvienas mūsų bent kartelį yra taręs sau: „KITAM KRANTE išauš naujas rytojus“.

KITA(N) KRANTA(N) keliaut sunku, tik atkakliausi iš drąsiausių leisdavos į nuotykius KITAM KRANTE.

KITAM KRANTE į krantą kelią rodė švyturiai.

KITAM KRANTE virves krantan išmesdavo laivai.

KITAM KRANTE prasidėdavo ir baigdavosi tiltai.

KITAM KRANTE į KIT(Ą) KRANT(Ą) karo žvilgsnį vesdavo kariaunos.

Kartais KITAM KRANTE nuo mūsų kranto slėpėsi kiti.

Abu krantai šimtus metų žvelgė į vienas kitą ir galvojo: „KITAM KRANTE geriau, KITAM KRANTE kitaip“.

KITAM KRANTE gyveno žmonės, kitokie nei mes.

KITAM KRANTE gyveno žmonės, tokie pat, kaip mes.

KITAM KRANTE mums mojo, KITAM KRANTE mus kvietė, KITAM KRANTE mums rašė laiškus,

KITAM KRANTE jie visad laukė iš KIT(O) KRANT(O) grįžtančių laivų.