2021 09 04 dieną, šeštadienį, 13:00 val. į kūrybinę ekspediciją Sėmenos upeliu, naujais guminiais botais išėjo Julija Račiūnaitė. Tais pačiais, tik jau šlapiais, botais Julija po 4 valandų kelionės grįžo į Vilnių.

∼

Antrajai kelionei Kauno vandenų pažinimo link, kaip įprasta susidūriau su garderobo problema – ketinta bristi upeliu, o botų aš, kaip tyčia, neturėjau. Kelias dienas blaškiausi bandydama pasiskolinti porelę aukštaaulių, bet niekas neatsiliepė į pagalbos šauksmą, išskyrus kelis asmenis, kurių pėdų dydis ženkliai skyrėsi nuo manojo.

Taigi anksti ryte traukiniu patraukiau į Kauną, tiksliau į Jonavos gatvės „Senukus“, kur mane pasitiko rietuvės įvairiausių guminių apavų. Išsirinkau lenkiškus, žalius botus su pašiltinimu ir išskubėjau į sutartą vietą Panemunėje, prie Sėmenos upelio.

Sutarta vieta – viešojo transporto stotelė pavadinimu „Birutės g.“. Po gatve buvo tunelis per kurį teka Sėmena, čia turėjo prasidėti mūsų kelionė. Švietė saulė, buvo maždaug 19 laipsnių šilumos. Stotelėje sėdėjo senas vyras ir rūkė, aš prisėdau šalia ir apsiaviau botus bei supakavau į celofaninius maišelius daiktus, kurių nenorėjau matyti krentančių į vandenį (netolimoje praeityje rizikingai ropščiantis iš baidarės mano telefoną pasiglemžė upė).

Su seniu sėdėjom stotelėj ir laukėm – jis autobuso, aš – kol pasirodys ekspedicijos bendrai. Po truputį susirinko nedidukė kompanija. Visi apsiavė botus ir pajuokavo apie šį bei tą. Tuomet ekspedicijos vadeiva Rasa papasakojo apie Sėmeną ir kitus Kauno upelius, kurių nemenkos atkarpos teka vamzdžiais, dažnai po tais žemės plotais kuriuose sovietmečiu buvo statyti garažai. Būtent dėl to, pasak Rasos, įvažiavimai į garažus dažnai būna itin keistai išvingiuoti, mat jie seka natūralią „įvamzdinto“ upelio vagą. 

Ekspedicijos nariai buvo apdalinti racijomis ir suskirstyti į dvi komandas. Viena komanda turėjo bristi upelio atkarpa per gyvenamųjų namų kvartalą, kita – per mišką. Aš patekau į komandą poroje su Joalita, chemijos mokytoja iš Prienų. Mūsų užduotis buvo suskaičiuoti visus tiltelius po kuriais turėjome pralysti briste. Kitos komandos uždavinys – suskaičiuoti visas bebrų užtvankas. Turėjome gumines pirštines – upelyje ir jo prieigose aptiktiems artefaktams rinkti. 

Pradėjome bridimo darbus. Pirmoji mus pasitikusi gyvenvietė buvo ištaiginga fazenda su link upelio vedančiais laiptais ir baltais į baroko prabangą apeliuojančiais turėklais. Netoliese išdidžiai stovėjo ir į žemę įsmeigtas plastmasinis gandras. Šis vaizdas nuteikė mus optimistiškai – manėme, kad bridimas bus it lengvas pasivaikščiojimas prabangių vilaičių gatvele. O kaip mes klydome! 

Visai netrukus (tai kartojosi reguliariai) susidūrėme su krūmų siena. Šabakštynas buvo toks tankus, kad ranka nevalingai ėmiau graibstytis mačetės, kurios, tiesą pasakius, niekada neturėjau. Vis dėl to ryžtas nugalėjo ir prisidengę veidus rankomis, vengdamos  dvimetrinių dilgėlių bei spyruokle į veidą žiebiančių šakų prasiskynėme kelią per negandas. Be dilgėlių ar kitokių krūmokšnių teko prasibrauti ir pro įspūdingą išvešėjusių sosnovskio barščių miškelį. 

Ramesnėmis akimirkomis buvo smagu stebėti mūsų kelionę visur lydintį, nuo apsunkusių vaismedžių į upelio vandenį krentantį rudeninį derlių – obuolius, slyvas ir net moliūgus, plaukiančius greta ar susispietusius mažose užtvankėlėse. 

Nors bristi tereikėjo kilometrą ši upelio atkarpa stebino ne tik tiltelių gausa ir įvairove (suskaičiavome aštuonis), bet ir kontrastingu gyvenviečių santykiu su upeliu. Vienuose sklypuose upelis akivaizdžiai suvokiamas kaip privalumas – upelio dugnas išvalytas nuo šiukšlių, prie jo veda laipteliai, ant kranto stovi suolelis ar net pavėsinė su laužaviete ir įvairiomis puošmenomis, skulptūromis ar gėlėmis. Kitur upelis tetarnauja kaip natūralus, savarankiškos vertės neturintis sklypo riboženklis, jo krantas apžėlęs krūmokšniais ar net atitvertas tvora. 

Su Joalita plepėjome apie upių ir upelių aktualijas savo miestuose. Ji pasakojo apie įvamzdintų upelių gausą Prienuose ir apie vieną upelio pakrantę, kurią ji su keliomis kitomis bendramintėmis savo jėgomis sutvarkė bei įrengė ten vietelę poilsiui. Pasak jos, sutvarkius šią erdvę vietinės antys netruko sulaukti šeimos pagausėjimo ir atvyko vedinos būriu ančiukų. 

Sutikome ir kelis gyventojus. Vieni senoliai, pamatę kaip plūkiamės gilesnėje upelio vietoje, ironiškai pasiūlė baidarę. Kitas sutiktas vyriškis papasakojo apie seniau šias žemes užliedavusius pavasarinius potvynius, kurie užsemdavę net arčiau kranto stovėjusius ūkinius pastatus. Pasak jo, kaimynų vištos reguliariai prigerdavusios šių potvynių metu, vandeniui pasiekus vištidę. „Juk žinoma, kad vištos prigeria per užpakalius“ – pasakė jis. „Žinoma, žinoma“ – atsakėme mes, bet tiesą pasakius apie šią vištų ypatybę išgirdau pirmą kartą. Su šiuo vyru įsišnekėjome. Upeliu jis džiaugėsi, sakė, kad jam nėra nieko mielesnio nei upelio čiurlenimo garsas kai sudėjęs kelis akmenis sukuri nedidelį slenkstį. Taip pat minėjo kelis kaimynus, kurie upelį suvokia kaip kliuvinį ir pavydi tolėliau gyvenatiems žmonėms, kurių sklypai stovi ant įvamzdintos upelio atkarpos. Kurį laiką stebėjomės tokiu požiūriu, o tuomet pasirodė upelių entuziasto vaikai. Du berniukai pamatę mus upelio viduryje užsikrėtė bridimo idėja ir ėmė maldauti tėčio, kad jis leistų keliauti drauge su mumis. Jis neleido, bet pats teigė karts nuo karto pabraidąs, kad aptvarkytų aplinką. 

Einant tolyn upelis nežymiai gilėjo, negelbėjo nė aukšti lenkiškų botų aulai. Bent kelis kartus teko išlipti į sausumą ir prisėdus pievoje išpilti iš apavo solidų kiekį vandens. Netrukome pasiekti savo kelio pabaigos – vamzdžio. Grįždamos susirinkome visus aptiktus artefaktus: įtartinai atrodantį seną stiklinį buteliuką, rožę, dilgėlę, moliūgą, obuolį, kelias gluosnių šakas. 

Grįžome prie tunelio kur susitikome Rasą (jos radinys pranoko visus likusius – tai buvo puikiai išsilaikiusi šuns kaukolė) ir bebrų architektūros šedevrus skaičiavusią komandą. Pasirodo, kad bebrų užtvankų ir tiltelių skaičius buvo vienodas – aštuoni. Nežinia kas lėmė tokią dailią simetriją. 

Buvo sumanyta rastais artefaktais dekoruoti tunelio, einančio po gatve prieigas. Ant, kyšančių iš betono metalinių strypų reikėjo užkabinti virves su ant jų siūbuojančiais radiniais. Iškilo problema – strypai buvo gana aukštai. Buvo nuspręsta link strypų pakelti lengviausią, ekspedicijoje dalyvavusį vaiką (iš viso jų dalyvavo du), kuris užmautų kilpą ant strypo. Nuoširdžiai bandžiau kelti mažą mergaitę, bet mano rankos buvo per gležnos tokiam nešuliui. Nusivylusi savo rankų raumenimis ūmai prisiminiau, kad esu aukštas žmogus ir pabandžiau pasistiebusi pasiekti strypą savomis išgalėmis. Pavyko! Taip virvė po virvės, abu tunelio galai buvo išpuošti upelyje rastais turtais. 

Man besiplūkiant su virvėmis, vaikai atrado savyje kūrybinį potencialą ir semdami dumblą iš upelio dugno, piešė juo ant tunelio sienų. Šią savo veiklą jie įvardino „ekologišku menu“. „Auga nauja tagintojų karta“ – patenkinta pagalvojau. 

Baigus tunelio dekoravimo darbus, išpylus vandens likučius iš botų ir aptarus visus abiejų komandų patirtus nuotykius patraukėme savais keliais. 

Traukiniui siūbuojant Vilniaus kryptimi kurpiau nerišlius planus apie miesto upelių išlaisvinimą iš vamzdžių gniaužtų, o užsimerkusi mačiau obuolius, slyvas ir moliūgus plaukiančius jūros link. 

Nuotraukų autorė Rasa Chmieliauskaitė