Miestą galima suvokti kaip sudėtingą organizmą, kuriame kiekvienas elementas iš pažiūros turi savo oficialią paskirtį bei taisykles: tai gyvenamieji rajonai, prekybinės ir industrinės teritorijos, rekreacinės zonos, gatvės bei šaligatviai, elektros linijos ir geležinkelio bėgiai. Visi šie elementai veikia kaip bendros miesto sistemos dėmenys, kartu kurdami ir mus supančią socialinę aplinką. Tačiau kiekviename mieste galima aptikti ir tarsi niekam nepriklausančių, apibrėžtos paskirties neturinčių, sunkiai prieinamų teritorijų – „pilkųjų miesto zonų“. Paprastai šios teritorijos egzistuoja urbanizuotų teritorijų pakraščiuose, miestams tarsi ignoruojant šiųjų buvimą, todėl dažnai būna užmaskuotos medžiais, tvoromis bei garažais, taip paslepiant jas nuo miestiečių akių.

Vienos iš tokių zonų yra miesto upeliai. Upelių vagos, jų slėniai bei landšafto kontūras iki šiol yra vis dar menkai pažįstamas miesto elementas. Nors šių upelių kaimynystėje įsikūrę fabrikai, garažai, daugiabučiai, kultūros paveldo objektai, šalia važiuoja autobusai, į darbą bėga žmonės, bet nedaugelis miestiečių susimąsto, kad giliai miegamųjų rajonų viduje galima rasti šias zonas.

Kaune galima suskaičiuoti daugiau nei 15 (neįtraukiant daugybės smulkesnių šaltinių bei upeliūkščių) mažųjų miesto upelių. Jie neįsitvirtino miesto urbanistiniame tinkle, tapo neišnaudotais ir neįvertintais gamtos ištekliais, nors šiose miesto audinio zonose ribojasi gamtiniai ir urbanistiniai elementai, sąveikauja socialiniai, ekologiniai ir kultūriniai faktoriai. Augant ir industrializuojantis miestui, upelių vagos buvo kanalizuotos, kraštovaizdis pakeistas, slėniai tapo šiukšlynais arba kanalizacijos grioviais. Šios savojo identiteto neturinčios zonos tiesiogiai aproprijuojamos vietinių gyventojų bei industrinių įmonių tikslams (angl. lawless area), neįvertinant šių teritorijų visuomeninės vertės: keičiamos upelių vagos, krantai apstatomi tvoromis, statybinėmis atliekomis performuojamas pakrančių landšaftas.

2020 m. rudenį Kauno gyventojai buvo kviečiami į gamtines žvalgomąsias ekspedicijas po mažuosius miesto upelius, siekiant giliau susipažinti su šiais urbanistiniais miesto užkampiais. Iš viso buvo surengtos šešios ekspedicijos, kurios driekėsi miesto ribose tekančių upelių vagomis bei jų slėniais. Žygių metu dalyviai ne tik grožėjosi laukiniais ir mažai kam regėtais miesto vaizdais, bet ir rinko įvairius upėse randamus gamtinius bei žmogaus veiklos objektus (artefaktus), be žodžių atskleidžiančius miesto, žmonių ir gamtos tarpusavio santykį.