Vytinė – tai XV–XIX amžiuje naudotas plokščiadugnis burinis medinis laivas, valdomas gale esančio irklo. Buvo sutinkamas Lietuvos ir Prūsijos vandens keliuose. Ilgainiui daugelis medinių krovininių laivų plaukiojusiu Nemune buvo vadinimi bendriniu vytinės vardu. XVI a. laivadirbiai vytines statė Aleksote, dėl to viena iš Aleksoto vardo kilmės versijų kildinama nuo vokiško žodžio „lastadie“. Kuris reiškia ir uosto, ir laivų statyklos pavadinimą. Vytines taip pat statė laivų meistrai Stolbcuose, Nemuno aukštupyje.

Pasroviui vytinės keliaudavo upės srovės ir rėjinės burės pagalba. Laivai keliaudavo iki Tilžės, Klaipėdos, Karaliaučiaus ir net Gdansko (Dancigo). Krovininio laivo įgulas sudarydavo Nemuną gerai pažįstantis locmanas, kuriam už reisą XIX a. buvo mokama 50–100 rb. ir 10–15 kitų upeivių, gaunančių už reisą 4–6 rb. Maistą įgula gaminosi virtuvėje, duonkepėje, jos buvo įrengtos tik vytinėse. Laivo priekyje arba laivo gale buvo raštininko kajutė, o laivo viduryje buvo laikomas krovinys, dažniausiai statinėse. Sunkiasvoriai kelių šimtų tonų talpos krovininiai laivai kvepėjo silkės, druskos, cukraus, kavos, vaisių, grūdų, linų, pupelių, sėklų, kanapių kroviniu. Statinėse buvo gabenamas vynas, romas, alus, mineralinis vanduo. Taip pat vaistai, tabako, medienos produktai, derva, kailis, odos gaminiai, vilna, virvė, klijai, terpantinas, popierius, laikrodžiai, veidrodžiai, plytelės, akmens anglys.

Laivai prieš srovę buvo velkami samdinių – vytininkų, susiklosčius palankioms oro sąlygoms vytininkams padėdavo ir pučiantis brizas nuo jūros. Vienai vytinei tempti prieš srovę reikėdavo 20–30 samdinių, tokia kelionė iš Nemuno žemupio ik Kauno trukdavo iki mėnesio laiko. Eidami kairiuoju Nemuno krantu vytininkai buvo surišti diržais, keliaudavo basi, žąsele žvyruotais krantais, pasiramstydavo basliais, nevengė dainų ir šūkaliojimų, visą tai ramų paupių gyvenimą sudrumsdavo. Vytininkai panašiai kaip vestuvėse turėjo savo pavadinimus, pirmasis vytininkas buvo šaukiamas piršliu, antrasis iš eilės kviesliu, trečiasis pajauniu. Už tokį pragariškai sunkų darbą vytininkai XIX a. antroje pusėje per dieną gaudavo tik 45 kapeikas, nepaisant to, tūkstančiai žmonių kasmet atsitraukdavo nuo žemdirbystės ir pasirinkdavo šį amatą.

Tuo metu vytinių laivavedžius daugiausiai vargino rėvos, seklumos, akmenys pavadinti dažnai vaizdingais bei mitologiniais vardais: Velnio pirtis, Varnėnai, Varna, Šalutka, Kazokas, Bičiai, Konia, Bajorė, Devynios salos, Jotis, Silpnablauzdis, Kupetaitė. Skaičiuojama, kad XIX a. pradžioje Nemune 1 iš 6 laivų patirdavo avariją, o XIX a. vid. avarijų sumažėjo, 1 laivas iš 200 patekdavo į incidentą. Nepaisant upeivių dievobaimingumo (kiekviena kelionė buvo pradedama malda, nevengiama žegnotis, o pasiekus kelionės tikslą buvo atsidėkojama paaukojant vandenims duonos kepalą ir druskos), laivai patekdavo į tragiškas avarijas. Didesnės avarijos, netoli  Kauno, metraštininkų buvo užfiksuotos šios: 1857 m. 30 varstų (apie 31 km) aukščiau Kauno iš Gardino plaukianti vytinė sudužo, nuskendo krovinys 3500 rb. vertės. 1858 m. gegužės 16 d. vytinei Kaune susidūrus su pontoniniu tiltu, žuvo vienas žmogus. 1858 m. rugpjūčio 18 d. ties Raudone garlaivis „Neris“ susidūrė su vytine, kuri gabeno druską ir silkę, nuostolio būtą už 3000 rb. 

1884 m. Nemune dar plaukiojo 6 vytinės, tačiau bėgant laikui šie laivai išnyko, XX a. juos pakeitė kiti laivai – daugiausiai baidokai.  

» Virtualiai atkuriami istoriniai objektai yra dalinai supaprastinti ir gali pilnai neatitikti realios buvusios ar esamos situacijos. Rengiant modelius buvo remtasi prieinama ikonografija bei išlikusiais pastatų fragmentais, siekiant pristatyti bendrą šių objektų vaizdą.

» Turite klausimų arba pasiūlymų? Rašykite mums teka.krantine@gmail.com