Netoliese Nemuno ir intensyvaus šio prekybinio gyvenimo buvusio sklypo dabartinis užstatymas susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Čia atsirado tiek dabartinis gyvenamasis namas, tiek ir dveji prekiniai sandėliai: pakankamai būdingas šios, sandėlių gausa garsėjusios Senamiesčio vietos užstatymas. Sklype taip pat, įvairiais laikotarpiais, buvo įvairių mažesnių, ūkinės paskirties priestatų. Tiek didysis sandėlis, įsipaišęs į Nemuno pakrantės užstatymo išklotinę, tiek ir mažesnysis, kieme priblokuotas prie rytinės posesijos ribos, pasižymėjo sandėliams būdinga architektūrine raiška: funkciškai distinktyvią jų išvaizdą lėmė dideli vartai, maži langeliai ir krano mechanizmo bokšteliai. Tiesa, kaip tuo laiku ir buvo būdinga kieme esantiems statiniams, mažasis, apie 1905 m. statytas sandėlis išliko netinkuotas.

Tarpukariu sklypą valdė Kopeliovas ir šio įpėdiniai: sklypo užstatymas kito tik nežymiai. Vis tik besikeičiant miestui ir šio pramoninei svarbai, keitėsi ir rajono vaizdas – čia kūrėsi vis daugiau mažų pramonės įmonių. Toks reiškinys neaplankė ir didžiojo sandėlio: 1926 metais pastatas neteko didžiosios dalies būdingų savo pirminei funkcijai atributų – rugsėjį buvo išduotas leidimas pastatą rekonstruoti į brolių Davido ir Geršono Glazerių guminių rūbų fabriką. Mažieji langeliai buvo išdidinti pagal fabrikui reikalingus šviesos poreikius; kaip dar viena vieta langui tarnavo ir buvęs prekių pakėlimo ir nuleidimo mechanizmo bokštelis. Kiek vėliau tąmet buvo gautas ir kitas leidimas: skliautiniame rūsyje įrengti chemijos priemonių fabrikėlį „Merkur“. Ketvirtuoju dešimtmečiu pastatas dar kartą rekonstruotas – iš pirminio pastato išliko dalis konstrukcijų bei, dalinai, tūris. Mažojo sandėlio paskirtis, tuo tarpu, išliko nepakitusi. 

Išliko ji nepakitusi ir didžiają sovietmečio dalį, tačiau dviejų sandėlių likimai galutinai išsiskyrė – didysis buvo naudojamas kaip gyvenamasis namas. Platinant Birštono gatvę buvo nugriauti gretimų sklypų pastatai, dėl ko pastato vaizdas senamiesčio audinyje pakito dar labiau. Ir vis tik, devintuoju dešimtmečiu dar vieną abiejų sandėlių rekonstrukciją buvo siekiama vykdyti kartu: pagal Kauno „Komprojekte“ parengtus projektus, po rekonstrukcijos mažąjame sandėlyje turėjo įsikurti atletikos salės,  dalį didžiojo sandėlio ploto užimti patalpos, skirtos visuomeninėms funkcijoms, o mažas ūkinis vieno aukšto pastatas turėjo peraugti į dviaušktį gyvenamąjį namą. Šių planų taip ir nebuvo spėta įgyvendinti ir didesnysis sandėlis išliko gyvenamuoju namu, o mažesnysis dešimtuoju dešimtmečiu vis nyko, kol iš jo teliko sienos.

» Virtualiai atkuriami istoriniai objektai yra dalinai supaprastinti ir gali pilnai neatitikti realios buvusios ar esamos situacijos. Rengiant modelius buvo remtasi prieinama ikonografija bei išlikusiais pastatų fragmentais, siekiant pristatyti bendrą šių objektų vaizdą.

» Turite klausimų arba pasiūlymų? Rašykite mums teka.krantine@gmail.com