2021 08 14 16:00 val. į Kauną ne savo automobiliu atvyko Aistė Marija Stankevičiūtė – menininkė, kurianti formas, banguojančias tarp tekstų ir fizinių erdvių. Susipažinusi su Aleksoto krantu ir pilna naujų patirčių, po kelių valandų ji išvyko atgal į triukšmingą Vilnių, kuriame kitą dieną užrašė prisiminimus.
∼
Fotografijos autorė Aistė Marija Stankevičiūtė
Kai įžengiau į Aleksoto pakrantę, Google žemėlapiuose pažymėtą Nemuno parku, nesitikėjau, kad už pusvalandžio stovėsiu parko viduryje svarstydama, kaip mane verčia jaustis pro šalį praplaukiančios motorinės valtys, žmogus, kuris deginasi po apsiniaukusiu dangumi, arba smėlio krūvos, stūksančios po medžiais.
Tai buvo pirmasis mūsų susitikimas. Nerimavau. Nebuvau tikra, kur tiksliai turėčiau statyti koją, kokio ilgio turėtų būti mano žingsniai, kokios trukmės žvilgsniai ir ar galiu eiti ten, kur takai dar nepraminti.
Keliaudama krantu, atidžiai stebėdama aplinką ir žemėlapį, priėjau neįprastą duobę. Jos forma man priminė neaiškios prigimties gyvūno kontūrus – kažką tarp rombinės rajos, sarginio šuns ir išskleisto meškos odos kilimo. Galvojau, galbūt jis ėjo iki vandens, bet taip jo ir nepasiekė – tiesiog krito čia, ištroškęs, likus keletui metrų iki Nemuno, ir išnyko palikdamas tik įdubą, kurią pažymėjau žemėlapyje. Įdomu, ką apie šią duobę būtų pasakęs Olaus Magnus*. Yra tokia jo istorija apie monstrišką kiaulę Šiaurinėje jūroje, neseniai ją perskaičiau trečiame knygos Historia de Gentibus Septentrionalibus tome. Ta būtybė turi kiaulės galvą su pusmėnuliu nugaroje, keturias drakono kojas, porą akių abiejuose šonuose ir trečią pilve, ir dvišakę uodegą, kaip būdinga įprastoms žuvims. Žinoma, vietiniams gyventojams ji nekėlė pasitikėjimo, tačiau tokių gyvių apstu kiekviename pasaulio upių krante. Tikiu, kad ir Aleksoto pakrantėje tokie gyveno, o galbūt net tebegyvena, ir apie juos kažką žino vietiniai gyventojai (keli, beje, buvo užsukę į po-ekspedicinę diskusiją – pasakojo, kaip prieš pamokas vaikystėje, žiemomis, maudydavosi Nemune tarp ledų, o
Fotografijos autorė Aistė Marija Stankevičiūtė
paskui bėgdavo į mokykla šlapiomis galvomis).
Svarstant apie išlikimą, atrodo, kad ta savaime fonuojanti mintis apie ekologiją, pakrančių žalumos išsaugojimą, vandens švarą, vis vien užima kažkokią vietą Upynių projekte ir vaikščiojimas pakrante, labai tiesioginis jos patyrimas, turbūt yra vienintelis būdas galvoti apie tas problemas per krantą, per žalumą, per vandenį – kartu, ekspedicijoje.
Negalvojau, kad vaikštinėti pakrante gali būti taip sudėtinga. Man tai buvo iššūkis, nes esu įpratusi
Iliustracijos autorė Aistė Marija Stankevičiūtė
prie greito laiko, kartais aklo bėgimo erdvėse nuo taško A iki taško B trumpiausiu keliu. O čia – tik krantas, pieva, paukščiai ir dumblius primenantis kvapas, vis išnyrantis iš upės žolių tarsi draugiška pamėklė. Tas žolelių mirgėjimas, horizontas, kuris lėtai keičiasi, ne iškart išlaisvina – pradžioje mane sukausto, nes nesu tikra, kaip turėčiau elgtis, ką su tuo daryti. Dėl to atrodo, kad tokio tipo ekspedicijos, kuomet turi laisvas kelionės valandas, yra iššūkis net ne fiziškai, bet mentaliai. Pradedu jaustis taip, kad aš kažko nežinau, tarsi visos žolelės, visi augalai, vanduo žino kažką, ko nežinau aš, ir dėl to jaučiu įtampą.
Bet galbūt taip buvo todėl, kad Kaunas nėra „mano” miestas, čia užsuku retai ir žinau vieną gatvę. Čia ir buvo išties mano pirmoji pažintis, pirmasis įspūdis, ir galbūt dėl to jis mane vertė jaustis ne kaip namuose.
Dar nebuvau čia ėjusi. Juo labiau viena, su žemėlapiu rankoje, piešdama savo mintis. Kelias akimirkas galvojau apie tai sustojusi pievoje, netoli Vytauto Didžiojo tilto: kad aš judu, bet tai manęs niekur neveda. Net jei turiu aiškią užduotį. O kas, jei jos nebūtų, neturėčiau to atspausdinto Google maps ir markerio rankoje? Tada šiek tiek gelbėjo tai, kad galėjau „užimti“ savo pirštus, pripiešdama įvairiausių būtybių. Bet kartu buvo liūdna vaikščioti ten vienai, nebuvau tam pasiruošusi.
Turiu smegduobių baimę, dėl to neišklystu iš kelio. Ilgai dvejojau, ar turėčiau ryžtis ir nusileisti prie pat vandens, kur toks stiprus dumblo kvapas ir nesimato, kas slepiasi žolėse. Bet pamačiau antį ir pasiryžau – esu girdėjusi, kad jos savo plunksnose nešiojasi laimę, dėl to tikrai negalėjo nutikti nieko blogo. Ir tikrai, pamačiau prisiminimą: kai buvau maža, be galo mėgdavau knaisiotis smėlyje, o ypač, kai tas smėlis buvo Santakos – vietovės, kur Žeimena įteka į Nerį. Toje sankirtoje buvo žemės kauburėlis, kurį tėtis vadino Lobių sala. Toje saloje kartais pamesdavau gumines savo basutes arba apsimesdavau, kad ten ir liksiu.
* Olaus Magnus buvo švedų rašytojas, kartografas, labiausiai žinomas kaip knygos Historia de Gentibus Septentrionalibus, išleistos Romoje 1555 m., autorius.