Manoma, kad šio laivo tipas susiformavo XVIII a. Tai vieno-trijų stiebų su šoniniais švertais, vairu ir bušpritu plokščiadugnis burlaivis. Reizinės dėl savo tvirto korpuso ir takelažo pasižymėjo daug geresnėmis jūrinėmis savybėmis nei vytinės ar baidokai. Todėl nesunkiai galėjo leistis į audringas Kuršmares ar Aistmares. Yra duomenų, kad reizinės laivai Baltijos jūra pasiekdavo net Liepojos jūrų uostą, tačiau daugiausiai plaukiojo Nemuno ir Vyslos deltų bei Rytprusių vandens keliais. Dėl plokščio dugno ir nedidelės grimzlės reizinės puikiai tiko šiems sekliams vandens keliams.

Reizinės skyrėsi savo dydžiu, tai priklausė nuo plaukiojimo rajono, savininko finansinių galimybių. Laivo išvaizdą taip pat apspręsdavo ir laivadirbiai, kurie turėjo savitą braižą, statybos tradicijas perduodamas iš kartos į kartą.  XX a. pradžioje 100 tonų talpos reizinė pagaminta iš pušies kainavo 6500 markių, o pagaminta iš atsparesnės ąžuolo medienos – 9500 markių. Laivo įrengimas papildomai kainuodavo nuo 1600 iki 2500 markių. Iš ąžuolo pagaminta reizinė galėjo tarnauti 30 metų. Laive krovinys buvo kraunamas į triumą, esantį laivo viduryje, tarp laivagalio ir priekio, kur buvo įrengtos patalpos. Laivagalyje buvo miegamasis ir gyvenamosios patalpos, viršuje – locmano patalpa. Kol keleivių pervežimai dar nebuvo išplėtoti geležinkeliais ir garlaiviais, šioje patalpoje buvo vežami keleiviai.

Įprastai, reizinės įgulą sudarydavo bent trys asmenys. Dažnai šiuo amatu užsiimdavo šeimos, laive dirbdavo vyras, žmona ir vaikai. Laivuose buvo auginami vaikai, kurie paūgėję tapdavo upeiviais.  Vėliau sūnus perimdavo tėvo (ar įsigydavo savo) laivą, dukros dažnai buvo ištekinamos už kito laivo savininko sūnaus. Taip formavosi ištisos giminės dirbančios ir gyvenančios laivuose. Žiemą turtingesni laivų savininkai apsistodavo krante nuomojamose patalpose, kiti peržiemodavo su šeimomis laive. Kadangi reizinėse būdavo ne tik viryklė gaminti maistą, bet ir krosnis šildanti patalpas.  

XIX a. vid. skaičiuojama, kad reizinių galėjo būti apie 600. Ypač jų skaičius išaugo Krymo karo metu (1853-1856 m.), kuomet Nemuno vandens keliu buvo pervežama didelė dalis Rusijos imperijos krovinių į vakarus. Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus Nepriklausomybę Lietuvai, Lenkijai dėl sudėtingos geopolitinės situacijos sumažėjus kroviniams reizinės tipo laivų pradėjo nuosekliai mažėti. Tam įtakos turėjo ir atsiradę modernesni motoriniai iš metalo pagaminti laivai bei sausumos kelių plėtra. 1931 m. buvo fiksuojama jau tik apie 50 reizinių. Paskutinė žinoma reizinė „Maria“ Vakarų Vokietijos vidaus vandens keliais plaukiojo iki 1970-1971 m. Laivas pastatytas buvo dar 1888 m., per tą laiką ne kartą perstatytas, rekonstruotos patalpos. Atsisakyta stiebų, senojo vairo ir kt., įdiegtas motorinis variklis. Po šių intervencijų laivas prarado pirminę išvaizdą, o vėliau buvo sunaikintas.

» Virtualiai atkuriami istoriniai objektai yra dalinai supaprastinti ir gali pilnai neatitikti realios buvusios ar esamos situacijos. Rengiant modelius buvo remtasi prieinama ikonografija bei išlikusiais pastatų fragmentais, siekiant pristatyti bendrą šių objektų vaizdą.

» Turite klausimų arba pasiūlymų? Rašykite mums teka.krantine@gmail.com