(THIS ARTICLE IS ONLY IN LITHUANIAN)
2021 09 11 13:00. Teksto autorė Karolina Gurjazkaitė (aplinkosaugininkė ir gamtininkė)
∼
Lūkesčiai ekspedicijai:
Bus ekskursija po apleistą parką. Ekskursijos vedlė Rasa įvertins ir papasakos, kas čia gerai, kas negerai, sužinosiu, koks šito parko potencialas ir kaip galima upę integruoti į visuomenę ir jos poreikius. Mes pritariamai palinksėsime, ir grįšime namo.
Tikrovė:
Gavome visus ekspedicijos rakandus ir žemėlapiavimo užduotį. Nusileidome prie Girstupio „deltos“ (na, tiksliau tos vietos, kur jis pavirsta vamzdžiu). Negalėjau nepastebėti ! s t u l b i n a n č i o s s m a r v ė s ! Žemėlapyje pavadinau ją „prasto kvapo erdve“. Šiukšlių sąlyginai nedaug, galbūt dėl to, kad žmonių čia lankosi nedaug. O lankosi nedaug galbūt dėl to, kad Girstupio kvapas tikrai pritrenkiantis. Beje, kažkada pasidariau sau ekspediciją po Vokės upę, Vilniaus priemiestyje – ten pakankamai prisižiūrėjau butelių, padangų, pakuočių, prezervatyvų, švirkštų, sauskelnių, televizorių, cielų automobilių, statybinių atliekų ir pan. – tad šiukšlėmis (deja) manęs lengvai nenustebinsite.
1
Vandens paviršiumi šoka saulės zuikučiai. Mano dėmesį traukia maži gamtos stebuklai – upelio čiurlenimas, pasvirę klevai, susiraizgiusios medžių šaknys, o labiausiai – samanom ir grybais apaugę medžiai virtuoliai, tręštantys kelmai ir rąstai.
74% Lietuvos miškų yra ūkiniai, auginami medienai. Jie dažnai vienaamžiai ir vienarūšiai, susodinti tvarkingomis eilėmis, juose negyvos medienos beveik nėra. O jei kuris medis ir miršta, tai greitai yra utilizuojamas (esate kada nors matę miške trūnyti paliktą ąžuolą? vargu.). Beveik visuose likusiuose vykdomi „sanitariniai“ kirtimai, kurių metu miškas yra „sutvarkomas“. Tik 1,2% miškų negalima vykdyti jokios žmogiškos veiklos, juose šeimininkauja gamta. Paradoksalu, tačiau „gyvuose“ ūkiniuose medžiuose yra mažiau gyvybės ir įvairovės, nei šiuose tręštančiuose virtuoliuose. Medžiui mirus, jis tampa namais visokiems unikaliems organizmams – grybams, vabaliukams ir pan. Gamtininkų tarpe juokaujama, kad vertingiausi miškai ir sengirės liks tik miestuose, nes čia gyventojų akys juos saugo nuo „ūkinimo“.
Girstupio slėnis yra pamirštas, dėl to iš dalies apsaugotas nuo „sutvarkymo“. Dėl to čia galima sutikti ir šių retų, unikalių negyvos medienos ekosistemų. Mane žavi, kai gamta gali būti gamta. Čia karaliauja ir gyvybė, ir mirtis. Mirtis yra pagrindas naujai gyvybei. Jei Girstupis taip nesmirdėtų, ar nebūtų jis trinkelizuotas? Gal ta smarvė yra priedanga visai jį supančiai gyvasčiai.
2
Žinote tą jausmą, kai kažkas labai smirda? Vieni pabrėžtinai bando parodyti, kad smarvė sklinda ne iš jų. Pvz. užkiša nosį už palto skverno, su panieka dirsčioja į kvapo šaltinį. Kiti tiesiog nudelbia akis į žemę, ir apsimeta, kad nieko nemato, negirdi ir neužuodžia. Treti susigūžia, tarsi bijodami susitepti, prisigerti tos smarvės. Atsipalaidavau, ir drąsiai įbridau į smirdantį upelį.
Vieniems upelis patinka upeliu, kiti juo bjaurisi – pastariesiems upelis geriausias tada, kai sukištas į vamzdį, o vamzdis užpiltas cementu.
Žmogus apdovanoja Girstupį savo buteliais ir nuotekomis. Įdomu, kaip jis dėl to jaučiasi? Gal tai tiesiog paprastas gyventojas, o gal verslininkas, nuleidęs savo nuotekas, ir iš to dar pasipelnęs.
Pasibaigus ekspedicijai, išlipę ant kranto, pamatome dailiai nutinkuotus namus. Viename jų netgi įrengtas grožio salonas. Aptariame kuriamą Kauno įvaizdį – vyčiai ir spindintys ofisai. Nemuno krantą puošia šventykla – Akropolis. Agresyvi plėtra, blizgantys automobiliai, stambūs verslai ir išmanios technologijos formuoja pažangaus miesto ir pažangios visuomenės sampratą.
Jaučiu, kad tikroji pažanga ne technologinė, o moralinė. Tikroji pažanga – nustoti teršti mus supančią aplinką. Gerbti kitą žmogų, pamilti upelį. Džiaugtis mažais dalykais. Dalintis su kaimynais, atiduoti jiems tai, ką turi geriausia.
Girstupio smarvė yra mūsų pačių atspindys. Abejingumo ir savanaudiškumo. Esame iš išorės tinkuoti, iš vidaus supuvę.
Žmogau, save, kaip ir upelį, gali juodinti, teršti, drabstyti. Tačiau tikrosios upelio prigimties – tėkmės ir čiurlenimo – nesunaikinsi. Ir tavoji prigimtis teka tavyje, čia pat ir nuolatos, amžinai. Ar ją girdi?
Photos by Rasa Chmieliauskaitė