(THIS TEXT IS IN LITHUANIAN ONLY)

Senamiestyje, šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, nuo seno švartavosi laivai. Čia būdavo pakraunami   strugai, vytinės, baidokai, reisinės. XIX a. vid. krantinė buvo išgrįsta tašytais akmenimis ir kauniečių praminta cimbruvka. Pastaroji apsaugojo miestą nuo potvynių, o taip pat tapo patogia krovinių perkrovos vieta. Dieną šioje vietoje girdėdavosi ne tik laivų keliamas triukšmas, bet ir pirklių tarpe žydų, vokiečių, lenkų, lietuvių kalbomis vykstančios derybos. Čia atklysdavę kauniečiai galėjo gauti darbo iškraunant laivus, miesto vežikai buvo pasamdomi gabenti krovinius bei keleivius į kitas vietas. Visi laivų perkrovimai buvo atliekami rankų pagalba. Atsiskaitoma buvo ne tik pinigais, bet ir alkoholiu. Štai, to meto amžininkas Zigmantas Gliogeris apsilankęs prieplaukoje stebėjosi elgetų šokiais ir dainomis laive, kurie už degtinės butelį buvo pasamdyti sutrypti skudurų krovinį. Vakarais čia ūžė nuo upeivių šnekų, moterų balsų ir vaikų klegesio. Girdėdavosi iš laivų liūdnos upeivių dainos, kuriose namų, mylimosios ilgesys ir sunki dalia. 

Nuo XIX a. į šią vietą atplaukdavo ir pirmieji garlaiviai „Kęstutis“ bei  „Neris“. Tarpukaryje Kauno keleivinė prieplauka tapo ne tik svarbia susisiekimo stotimi, bet ir viena iš laikinosios sostinės viešųjų erdvių. Prie keleivinės prieplaukos susirinkdavo minios žmonių, išlydinčių keliaujančius. Ateidavo smalsuoliai pažiūrėti ir į „spektaklį“, kurį dovanodavo garlaiviai. Išplaukiant laivams sustaugdavo sirenos, jos kiekviename laive buvo skirtingos. Reginį sukurdavo per garlaivių kaminus besiveržiantys į dangų juodi dūmų kamuoliai, o garlaivių mentračiams pajudėjus trykšdavo vandens purslai į šalis.

1926 m. ant vandens pastačius naują keleivinę prieplauką, pastebimai pagerėjo keliavimo sąlygos. Prieplaukoje buvo laukiamoji salė, bilietų kasa, nedidelis bagažo skyrius. Šalimais veikė kioskai, juose buvo galima įsigyti vaisvandenių, papirosų, užkandžių ar žuvies. Iš čia buvo keliaujama į Aukštąją Panemunę, Lampėdžius, Babtus, Kulautuvą, Zapyškį, Kačerginę, Vilkiją, Jurbarką ir Lietuvos pajūrį. Keliaujančių vandens transportu netrūko, vien per 1932 m. laivais į Kauną atplaukė tiek keleivių, kiek dabar Kaune gyventojų – apie 300 tūkst.

Medinės prieplaukos architektūra taip pat verta atskiro paminėjimo. Daugiau nei 50 tūkst. litų kainavusio pontoninio statinio ryškiausias puošybos elementas – du mediniai bokšteliai su į viršų besistiepiančiomis smailėmis. Laivyboms reikmėms skirto statinio išorė (ilgainiui, beje, šiek tiek kitusi), atspindėjo tiek bandymą interpretuoti liaudiškas architektūros formas, tiek ir siekį tokio pobūdžio ir svarbos pastatą padaryti atitinkamai reprezentatyvios išvaizdos akcentu. 

Prieplaukos gretimybė ilgus šimtmečius formavo ir šalimų senamiesčio kvartalų užstatymą. Greta įvairaus pobūdžio prekybinei funkcijai tarnavusių statinių, trečio dešimtmečio viduryje prieplaukos prieigose pradėtas statyti savo reprezentatyvia išvaizda pačiam prieplaukos pastatui nenusileidžiantis laivybos administravimo paskirtį atlikęs pastatas, dar ir šiandien dažnai vadinamas “Kapitono namu”. Čia buvo įsikūręs Plentų ir Vandens kelių valdybos padalinys – Kauno vandens kelių rajonas. Ankstyvajai XX a. daliai būdingos architektūros pastate pagrindiniais akcentais tapo puošnūs, smailėmis užbaigiami erkeriai, tarpusavyje apjungti masyvaus balkono, bei tarsi aliuziją į taip vadinamą laivo varnalizdį sudarantis bokštelis, papuoštas smaile užbaigta dekoratyviniu upeivių logotipu.

Uostamiesčio spalvos miesto centre išblanko sovietmečiu, kai keleivinę prieplauką iš miesto centro nutarta perkelti į Vilijampolę, o vandens kelininkų pastatas buvo paverstas į gyvenamąjį namą. Dėl to miesto centre gyvenimas prie upių tapo pastebimai nuobodesnis, o prieplaukos krantinė tapo tarsi negyva senosios miesto dalies audinio dalele, retkarčiais atsigaunančia per įvairius miesto renginius. Tik 2010 m. įrengus pontoninę prieplauką laivai vėl sugrįžo į Kauno senamiestį.  

» Virtually recreated historical objects are partially simplified and may not fully correspond to the real past or present situation. When preparing the models, available iconography and surviving fragments of buildings were used to present a general picture of these objects.

» Do you have questions or suggestions? Write to us at teka.krantine@gmail.com