(THIS ARTICLE IS ONLY IN LITHUANIAN)
2021 10 02 12:45 į Kauną atvyko Aistė Marija Stankevičiūtė – menininkė, kurianti formas, banguojančias tarp tekstų ir fizinių erdvių. Saulėtą rudens popietę su keliais bendražygiais ji ryžosi bristi vešliai apaugusiu Veršvos upeliu. Įveikusi visą kūrybinės ekspedicijos ruožą – šiek tiek sušalusi, bet įkvėpta – ji grįžo į automobilį ir, prieš tai išgėrusi kavos Akropolyje, pasuko atgal į Vilnių.
∼
Vos tik išlipau iš automobilio, pajutau, kaip švelniai šyla mano kaklas. Pamiršau pasiimti šaliką – Saulė tai suprato. Yra tik kelios savaitės tokio rudens, galvojau, kai medžiai tampa nerūpestingi ir pameta savo lapus. Kaip lengva papirkti mano žvilgsnį.
Šiame virpančiame fone sukinėjosi figūros, viena jų – ekspedicijos vedlė Rasa, iš kurios kaip tik tą akimirką žurnalistė ėmė interviu.
Išsidalinę racijas, apsiavę guminius batus, apsimovę pirštines ir pasitikrinę, ar visos kišenės užsegtos, pasukome link Veršvos.
Kad artėjame prie upelio, išdavė tik drėkstantis oras ir stiprėjanti vėsa – vingius buvo kruopščiai uždangstę krūmynai, šakose suposi vorai. Kaskart, kai į batą įkrisdavo lapas ar akmenėlis, staigiai sustodavau pasitikrinti, ar ten tik nėra vienas iš tų daugiakojų, kurio tinklą ką tik sujudinau bandydama prasibrauti. Pirmasis ekspedicijos pusvalandis nebuvo lengvas: šakos vis bandė įdurti, vanduo subėgti į batus, akmenys – išbalansuoti, tačiau po valandos jau buvome susitaikę su mintimi, kad Veršva – nelengvo charakterio upė, ir prisitaikyti teks mums. Galbūt dėl jos žmogui nesvetingų krantų vanduo buvo toks skaidrus, kvepiantis išbrinkusiais lapais, samanomis ir šakelėmis. Prisiminiau liūdną Girstupį – pajuodusiomis pakrantėmis, tamsiu dugnu, smirdančiais vaiduokliais, kurie persekiojo visą kelionę, o paskui dar lankė sapnuose. Čia buvo labiau tikėtina sutikti kokią blizgančią laumę, prisėdusią ant nuvirtusio medžio kamieno ir skalaujančią letenas.
Illustration by Aistė Marija Stankevičiūtė
Tik įveikę tankų krituolių ruožą ir klampynes, kuriose kojos įstringa, aptikome prie pat upelio įkurtą poilsio vietą, kurią Rasa pavadino Zen sodu. Per vidurį stūksojo šulinys iš padangų, o jo viršuje – kibiras su vandeniu, apaugusiu žolėmis. Šalia, ant kamieno, kabojo lentynėlė su stogeliu lipniai juostai, ir peilis. Sustoję svarstėme, kad galbūt tai – paauglių slėptuvė ar žvejų užuoveja, o gal meditacijos vieta. Tik, kai visiškai nutyli, pro lapų šnaresį vis dar gali girdėti automobilių gaudesį.
Kelionę tęsėme toliau, lipome per medžius, kol ekspedicijos vadovė išvedė mus iš pagrindinės vagos, ir atsidūrėme neįprastoje vietoje su keistomis samanų-betono kompozicijomis, kurios drąsiai galėjo tapti kadrais iš Tarkovskio Stalkerio. Prieš akis gulėjo betoninis vamzdis, tapęs samanotu koralu, už jo – papilkėjusių medžių fonas, kontrastuojantis su paraudusiomis medžių viršūnėmis. Kartu svarstėme, ar tai, ką matome yra gamtos dalis, ar šiukšlės, kurias žemė po truputį pasiima. Neatsakėme sau vienareikšmiškai, tačiau neabejojome, kad šie objektai pavirto aktyvia peizažo dalimi, formuojančia aplink save erdvę, virstančia į gyvenamąją vietą sąmanoms, vabzdžiams, kirminams ir mūsų žvilgsniams.
Ekspedicijos paskutiniąją valandą karūnavome objektu, kurį sukūrėme ir palikome upeliui. Išsirinkome mėgstamiausius medžius, tarp jų įtempėme virvę, po ja įbrukome šaką, kurią apkarstėme mažesnėmis virvelėmis. Svarstėme, kaip objektas verčia mus jaustis. Sutarėme, kad čia – laikinas mūsų būstas, buveinė, kurią pažymėjome ir dabar joje jaučiamės saugiau. Į kalnus ar miškus išeinantys žmonės pirmiausia susirenčia sau pastogę, paskui ieško maisto ir objektų, kuriuos galėtų kaupti. Paukščiai susisuka sau lizdus, pelės išsirausia urvelius, katinai susiranda dėžę, kurioje jaučiasi kaip namuose.
Illustration by Aistė Marija Stankevičiūtė
Kelias atgal, iki automobilių, buvo visai kitoks negu pirmyn. Bridome ne upeliu, bet spalvotais lapais, trumpam sustodami pasigerėti grybais arba vakarine šviesa, nuklojusia žemę ilgais šešėliais.
Photos by Rasa Chmieliauskaitė